Materiality begets oblivion. - Henri Bergson

All the living hold together, and all yield to the same tremendous push. The animal takes its stand on the plant, man bestrides animality, and the whole of humanity, in space and in time, is one immense army galloping beside and before and behind each of us in an overwhelming charge able to beat down every resistance and clear the most formidable obstacles, perhaps even death.

Mūsų laisvė pačiais ją įtvirtinančiais veiksmais sukuria tolydžio stiprėjančius įpročius, kurie ją pasmaugia, jeigu jos neatnaujina nuolatinės pastangos: jos tyko automatizmas. Pati gyviausia mintis sustabarėja ją išreiškiančioje formuluotėje. Žodis atsigręžia prieš idėją. Raidė nužudo dvasią. Ir netgi liepsningiausias mūsų entuziazmas, pasireiškiantis išoriniu veiksmu, kartais taip natūraliai pavirsta šaltu savanaudišku išskaičiavimu arba išpuikimu, vienas taip lengvai įgija kito formą, jog mes galėtume juos supainioti vieną su kitu, galėtume abejoti savo pačių nuoširdumu, neigti gerumą ir meilę, jei nežinotume, kad miręs dar kurį laiką išsaugo gyvojo bruožus.

You have sought the meaning of a poem in the form of the letters which make it up, you have thought that in considering an increasing number of letters you would finally embrace the constantly fleeting meaning, and as a last resource, seeing that it was no use to seek a part of the meaning in each letter, you have assumed that between each letter and the one following was lodged the missing fragment of the mysterious meaning! But the letters, once more, are not parts of the thing, they are the elements of the symbol. The positions of the mobile are not parts of the movement: they are points of the space which is thought to subtend the movement. This empty and immobile space, simply conceived, never perceived, has exactly the value of a symbol. By manipulating symbols, how are you going to manufacture reality?