"psychical life is neither unity nor multiplicity, that it transcends both the mechanical and the intellectual, mechanism and finalism having meaning… - Henri Bergson

Well, what nature does from time to time, by distraction, for certain privileged individuals, could not philosophy on such a matter attempt, in another sense and another way, for everyone? Would not the role of philosophy under such circumstances be to lead us to a completer perception of reality by means of a certain displacement of our attention? It would be a question of turning this attention aside from the part of the universe which interests us from a practical viewpoint and turning it back toward what serves no practical purpose. This conversion of the attention would be philosophy itself. At first glance it would seem that this has long since been done. More than one philosopher has in fact said that in order to philosophize he had to be detached, and that speculation was the reverse of action. We were speaking a few moments ago of the Greek philosophers: not one of them expressed the idea more forcefully than Plotinus. “All action,” he said (and he even added “all fabrication”) “weakens contemplation.

El presente sólo se forma del pasado, y lo que se encuentra en el efecto estaba ya en la causa.

Mūsų laisvė pačiais ją įtvirtinančiais veiksmais sukuria tolydžio stiprėjančius įpročius, kurie ją pasmaugia, jeigu jos neatnaujina nuolatinės pastangos: jos tyko automatizmas. Pati gyviausia mintis sustabarėja ją išreiškiančioje formuluotėje. Žodis atsigręžia prieš idėją. Raidė nužudo dvasią. Ir netgi liepsningiausias mūsų entuziazmas, pasireiškiantis išoriniu veiksmu, kartais taip natūraliai pavirsta šaltu savanaudišku išskaičiavimu arba išpuikimu, vienas taip lengvai įgija kito formą, jog mes galėtume juos supainioti vieną su kitu, galėtume abejoti savo pačių nuoširdumu, neigti gerumą ir meilę, jei nežinotume, kad miręs dar kurį laiką išsaugo gyvojo bruožus.