There is no way of wasting time. Because what is time for, except to be wasted? - Alan Watts

Listen, there’s something I must tell. I’ve never, never seen it so clearly. But it doesn’t matter a bit if you don’t understand, because each one of you is quite perfect as you are, even if you don’t know it. Life is basically a gesture, but no one, no thing, is making it. There is no necessity for it to happen, and none for it to go on happening. For it isn’t being driven by anything; it just happens freely of itself. It’s a gesture of motion, of sound, of color, and just as no one is making it, it isn’t happening to anyone. There is simply no problem of life; it is completely purposeless play – exuberance which is its own end. Basically there is the gesture. Time, space, and multiplicity are complications of it. There is no reason whatever to explain it, for explanations are just another form of complexity, a new manifestation of life on top of life, of gestures gesturing. Pain and suffering are simply extreme forms of play, and there isn’t anything in the whole universe to be afraid of because it doesn’t happen to anyone! There isn’t any substantial ego at all. The ego is a kind of flip, a knowing of knowing, a fearing of fearing. It’s a curlicue, an extra jazz to experience, a sort of double-take or reverberation, a dithering of consciousness which is the same as anxiety.

You do not play a sonata in order to reach the final chord, and if the meanings of things were simply in ends, composers would write nothing but finales.

"Kai mėginame pabėgti nuo baimės, mes stengiamės tuojau pat save atskirti nuo šio jausmo ir užfiksuoti jį. Interpretuojame jį, atsižvelgdami į prisiminimus, bandome prisitaikyti prie slėpiningos dabarties, lygindami ją su (prisimenama) praeitimi, įvardydami ir atpažindami ją.
Viskas būtų labai gražu, jei bandytum pasprukti nuo kažko, nuo ko gali pasprukti. Pabėgti naudinga, ieškant pastogės per lietų. Tačiau neaišku, kaip gyventi su dalykais, nuo kurių negalima pasprukti ir kurie jau yra tapę tavo dalimi. Iš tavo kūno nepašalinami nuodai, sužinojus jų pavadinimus. Mėginti kontroliuoti baimę, depresiją ar nuobodulį įvardijant juos - tai tarsi prietaringai tikėti užkeikimais bei užkalbėjimais.
Labai lengva suprasti, kodėl tai neveikia. Aišku, mes bandome atpažinti, įvardyti ir apibrėžti baimę, kad padaryti ją objektyvią, tai yra atskirtume nuo "Aš". Tačiau kodėl mes stengiamėss atsiriboti nuo baimės? Todėl, kad bijome. Kitaip tariant, baimė implikuoja bandymą nuo jos atsiskirti, tarytum galima būtų ugnį užgesinti ugnimi."